Projektas „Ūžė girnos- byrėjo tautosakos lobynas“

Antrus metus tęsiasi Baltosios Vokės Elizos Ožeškovos ir Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos (Varėnos raj.) bendradarbiavimas. Gimnazijų mokiniai ir mokytojai dalyvavo jau antrajame Tautinių mažumų departamento finansuojamame projekte.

Šių metų projektas „Ūžė girios- byrėjo tautosakos lobynas“ buvo skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100 – mečiui. Projekto tikslas – skatinti Lietuvos mokyklų skirtingomis mokomosiomis kalbomis tarpkultūrinį bendradarbiavimą ir dialogą, sudaryti mokiniams galimybes susipažinti su kitų tautų papročiais, pažinti savo regiono istorines ir kultūrines vietas.

Birželio mėnesį Merkinės V. Krėvės mokinių ir mokytojų grupė keliavo po bene atokiausiai nutolusią mūsų rajono vietovę – Dieveniškes. Mokiniai lankėsi Dieveniškių istoriniame regioniniame parke, susipažino su šio regiono tradiciniais amatais. Kelionės po Dieveniškių apylinkes metu buvo aplankytas Norviliškių vienuolynas, Bėčionių piliakalnis ir kitos žymios vietos.

Vėliau, padedami Baltosios Vokės pramogų centro vedėjos, etnografinio ansamblio „Lalymka“ vadovės, Loretos Grigorovič, mokiniai mokėsi Baltosios Vokės apylinkių liaudies žaidimų, klausėsi vietos gyventojų liaudies dainų įrašų.

Spalio pabaigoje Baltosios Vokės gimnazijos mokiniai vyko pasisvečiuoti Merkinės apylinkėse ir apsilankė Dzūkijos nacionaliniame parke, pėsčiomis nukeliavo iki Čepkelių raisto, grožėjosi Ūlos akies versme.

Svečiuodamiesi pas keramiką Džiugą Petraitį „Vienaragių šile“ mokiniai susipažino su vieno seniausių amatų – keramikos paslaptimis. Menininkas papasakojo apie senus keramikos būdus. Įdomu buvo žiūrėti, kaip įgudusioms keramiko rankoms pasiduoda molis, kaip iš paprasto molio gumulo gimsta puodynė.

Projekto pristatymo metu abiejų gimnazijų mokiniai žaidė liaudies žaidimus, klausėsi dzūkiškos šnektos. Vėliau visi kartu sušoko jau tradiciniu tapusį Merkinės krašto šokį „Sukčius“.

Tikimės, kad ir šis projektas nėra paskutinis. Abiejų mokyklų bendruomenės turi ko pasimokyti viena iš kitos. O svarbiausia tai, kad stengiamės ne tik vieni kitiems perduoti, bet ir patys pažinti ir išmokti to, kas iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas buvo perduodama kaip didžiausia vertybė, didžiausias turtas – mūsų tautų kūryba.

Laima Narodovskaja, Baltosios Vokės E. Ožeškovos gimnazijos istorijos mokytoja, projekto autorė ir vadovė