Pirties kepurių meistrė iš Baltosios Vokės sužavėjo Japoniją: Viktorijos Jusel kelionė į Kaziuko mugę

Amato pradžia: iš šeimos tradicijų į unikalią kūrybą

Viktorijos kelias į vilnos vėlimą nebuvo romantiška istorija apie vaikystės svajones. 2010 metais, likusi be darbo, ji įsitraukė į šeimos veiklą – jos tėvai turėjo vilnos karšyklą. Mama pradėjo velti kepures, o Viktorija pasekė jos pavyzdžiu. Nors išbandė įvairius gaminius – šalius, veltinius, sukneles – galiausiai susikoncentravo į pirties kepures. Unikalus jos kepurių bruožas – jos yra tvirtos, gilios ir spalvingos, o kiekvienos kepurės vidinė spalva visada skiriasi nuo išorinės. „Aš viską išmokau pati – per klaidas, bandymus. Mokytojai įstato į rėmus, o aš atradau savo techniką savarankiškai“, – pasakoja Viktorija. Dabar ji turi apie 50 skirtingų kepurių modelių ir net sulaukia prašymų mokyti kitus.

Kelionė į Japoniją: netikėta galimybė

Galimybė  dalyvauti Kaziuko mugėje Japonijoje atsirado netikėtai. Vasarą pirtininkė įsigijo kelias Viktorijos kepures, kurias vežė pristatyti japonams. Kepurės sulaukė didelio susidomėjimo, o Lietuvos ambasada Japonijoje pakvietė Viktoriją dalyvauti mugėje, apmokėdama visą kelionę. Yaotsu miestelis turi ypatingą ryšį su Lietuva – čia lankėsi net Lietuvos prezidentas, o miesto meras jau penktus metus organizuoja Kaziuko mugę. Šiemet renginys buvo skirtas tekstilei, todėl Viktorija kartu su kolege, kuri pristatė tautines juostas ir sodus, demonstravo lietuvišką amatą. „Japonijoje nėra tokių mugių kaip pas mus – jie turi tik turgus, kur parduodamos daržovės. Tad ši patirtis buvo visiškai nauja tiek jiems, tiek mums“, – dalinasi Viktorija.

Japonų reakcija: susidomėjimas ir iššūkiai

Japonai labai susidomėjo vilnos vėlimu, tačiau jų kultūroje pirties kepurės nėra įprastas dalykas. Jie labiau mėgaujasi karštomis voniomis, kurios yra dar karštesnės nei lietuviškos pirtys. Tik viena vietinė pirtininkė, pastačiusi tradicinę pirtį gamtoje, įsigijo kepurę. Nepaisant to, Viktorijos dirbtuvės, kurių metu vaikai ir suaugusieji mokėsi velti vilnos burbuliukus bei gamino kvepiančius giliukus su eteriniais aliejais, buvo itin populiarios. „Japonai nebijo džiaugtis, skirtingai nei lietuviai, kurie yra santūresni. Jie labai vertina rankų darbą – parduotuvėse jis eksponuojamas su ypatinga estetika“, – pastebi Viktorija.

Ateities planai: nauji iššūkiai ir tarptautiniai renginiai

Viktorija svajoja toliau skleisti savo amatą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Nors aktyviai nesiekia tarptautinių parodų, jos gaminiai jau pasiekė Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Slovakiją, Italiją ir Latviją. Ji taip pat planuoja dalyvauti Pirties dienose Latvijoje bei Sveikatos dienos renginyje Kaune. „Vasarą su vyru kalbėjome, kad gal norėčiau pristatyti savo veiklą kitose šalyse, ir netrukus gavau kvietimą į Japoniją. Svajonės pildosi, kai jų sieki“, – šypsosi Viktorija. Viktorijos Jusel istorija – įrodymas, kad nuoširdus darbas, kūryba ir netikėtos galimybės gali nuvesti net iki tolimojo Japonijos kalnų miestelio, kur lietuviška tradicija randa naujų gerbėjų.

Agata Mulerovaitė