Starostwo Biała Waka
Starostwo Biała Waka
Naujienų kalendorius
2024 m. kovo mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Vas    
 123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Naujienlaiškio prenumerata
Susisiekite su seniūnu
Partneriai
Partneriai

LEGENDA:

legendSeniai seniai vingiuoto Vokės upelio pakrantėse gyveno šešios laumės – seserys Vokės. Jos pakerėdavo, paviliodavo ne vieną jaunikaitį, klaidindavo apylinkių miškuose užtrukusį keleivį. Kai žvejai grįždavo namo su laimikiu, seserys Vokės sukeldavo tokias bangas, kad valtelės apvirsdavusios vandenyje.

Nusibodo seserims toks gyvenimas ir nutarė jos laimės ieškoti. Išsiskirstė kaip jaunamartės po plačias apylinkes. Keliaudama jauniausioji staiga išgirdo skubančio vandens šniokštimą.

Nejaugi Vokė motinėlė kelią pastojo?  pagalvojo jaunėlė.

Ne, tai buvo sraunusis Merkys, savo vandenis plukdęs į gilųjį Nemunėlį. Sustojo jaunėlė jo bangų ošimo pasiklausyti, pavargusių kojų nusimazgoti, tyru vandenėliu atsigaivinti. Apsižvalgė ir suprato, kad toliau niekur nebėgs laimės ieškoti. Suprato, kad čia jos naujieji namai. O kad prisiviliotų žmonių, parodė jiems paslėptus žemės turtus – durpes.

HERBAS:

150px-Herb_Białej_Waki.svgBaltosios Vokės miesto herbo etaloną aprobavo Lietuvos heraldikos komisija prie Lietuvos Respublikos Prezidento.2009 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu  Nr.1K-1912 patvirtintas Baltosios Vokės seniūnijos herbas ir vėliava.

Istoriniai duomenys: Baltoji Vokė – Šalčininkų rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs Rūdninkų girios pakraštyje, Vokės upės dešiniajame krante, į pietus nuo vieno didžiausių Lietuvoje Baltosios Vokės durpynų. Iškastas Papio kanalas, jungiantis Merkio upę su Papio ežeru. Vietovė vardą gavo nuo upės pavadinimo. Kadangi prie Vokės išaugo kelios vienodo pavadinimo gyvenvietės, jas imta vadinti pridedant tam tikrą pažymimąjį žodį: Mūrinė Vokė, Trakų Vokė, Juodoji Vokė. Net kelios gyvenvietės turi Baltosios Vokės vardą. Iš jų bene seniausia ir žinomiausia Vokė, esanti Vilniaus rajone. Ją išgarsino XIX a. įkurtas grafo Tiškevičiaus dvaras. Mus dominanti Baltoji Vokė yra palyginti jauna. Prie Vokės esančiame durpyne dar prieš Antrąjį pasaulinį karą imta kasti durpes. 1950 – 1952 m. prie Žagarinės kaimo pastačius durpių įmonę, šalia minėto kanalo ir durpyno iškirstame Rūdninkų girios plote ėmė kurtis gyvenvietė. Ji iš pradžių vadinta Naująja Žagarine, po to – Stroika, pagaliau – Baltąja Voke, 1958 m. gavusia miesto tipo gyvenvietės teises. Iškastos durpės naudotos Vilniaus miesto šiluminei elektrinei kūrenti, bei daržovėms auginti.

Svarstant galimus Baltosios Vokės miestelio herbo motyvus, vietos atstovai akcentavo Rūdninkų girios svarbą. Iš tikrųjų,  iki XVII a. vidurio ji buvo svarbi Lietuvos ( ir ne tik jos) valdovų medžioklės vieta, čia būta didžiųjų kunigaikščių medžioklės dvaro, vėliau, XIX a., Rūdninkų giria tapo prieglobsčiu daugeliui 1831 ir 1863 m. sukilėlių, o Antrojo pasaulinio karo metais – iš stovyklų pabėgusiems belaisviams, vokiečių persekiojamiems žydams. Tačiau tai nieko bendra neturi su XX a. atsiradusia Baltąja Voke. Tad nutarta jos herbui simbolių ieškoti tarp šiandieninių gamtos turtų. Iš pradžių siūlyta miestelio herbe pavaizduoti apylinkėse paplitusį baublį. Po kelių mėnesių darbo, kai herbas buvo baigiamas kurti, vietos gyventojai šio motyvo atsisakė. Daliai lenkiškai kalbančių gyventojų baublys pasirodė netinkamas, nes jų kalba „bąk“ yra ne tik paukščio baublio, bet ir didelės skaudžiai gyvulius kandžiojančios musės pavadinimas. Jie pritarė kitam unikalios išvaizdos Lietuvoje paukščiui – prie Merkio gyvenančiam tulžiui.

Tulžys (lot. Alcedo atthis) veisiasi prie žuvingų skaidrių vandens telkinių stačiais krantais, ypač prie upelių. Europoje sparčiai nykstantis paukštis, nors Lietuvoje tinkamose buveinėse galima rasti visur. Truputį didesnis už naminį žvirblį, labai spalvingas, trumpa uodega, dideliu, ilgu snapu. Lietuvoje nėra kito paukščio, panašaus į tulžį. Aptinkamas išimtinai prie vandens telkinių, dažniausiai pakrantėse, kur šis paukštis gali tupėti tykodamas pasirodant mažos žuvelės. Trumpam plasnodamas gali laikytis vienoje vietoje, kad įžiūrėjęs grobį pultų stačia galva į vandenį. Lizdą įsirengia stačiuose krantuose savo kojomis iškastame urvelyje .

Suprantama, kuriant herbą, atsisakyta paukščio margumo, paliktas tik jo siluetas, Jame vyrauja turtą simbolizuojantis auksas. Be to,  tulžys pavaizduotas skrendantis su pagauta sidabrine žuvele. Herbo skydas nuspalvintas žalia spalva, kuri reiškia gamtą ir gali asocijuotis su garsiąja Rūdninkų giria. Baltosios Vokės herbo etaloną sukūrė dailininkė Laima Ramonienė. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2009 m. birželio 12 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 396).

Herbo aprašymas: Žaliame fone auksinis skrendantis tulžys sidabriniu snapu ir pakakle, laikantis kojomis sedabrinę žuvelę su auksiniais pelekais.

APIE SENIŪNIJĄ:

200610

Šalčininkų rajone yra 13 seniūnijų. Baltosios Vokės seniūnija yra Šalčininkų rajono vakaruose. Seniūnijos centras yra Baltosios Vokės miestas, nuo rajono centro nutolęs  35 km. Baltosios Vokės miestas yra įsikūręs Rūdninkų girios pakraštyje ir ribojasi su Trakų, Vilniaus ir Varėnos rajonais. Seniūnijos plotas – 8984,92 ha. Seniūnijoje gyvena  apie 2290 gyventojų. Dauguma gyventojų – lenkai (63,1 procento). Baltosios Vokės seniūnijai priklauso 10 kaimai. Didžiausia gyvenvietė yra Baltosios Vokės miestas – 1319 gyventojai.

Baltosios Vokės gyvenvietė pradėta statyti 1950 m., kai aplinkiniai laukai buvo pradėti ruošti durpių gamybai. Iš pradžių gyvenvietė buvo vadinama Naująja Žagarine, o 1958 m. jai buvo suteiktas Baltosios Vokės miestelio vardas. Durpių įmonė pradėjo dirbti 1952 m. Dirbo grandinių ir ričių cechai. Durpės buvo tiekiamos Vilniaus šiluminei elektrinei. 1953 m. Baltojoje Vokėje buvo atidaryta pradinė mokyklą 1955 m. – septynmetė mokykla, kurioje buvo dėstoma rusų ir lietuvių kalbomis. 1992 m. buvo atidaryta atskira lietuvių dėstomąja kalba.

Šiuo metu Baltosios Vokės seniūnijoje yra dvi gimnazijos – Baltosios Vokės „Elizos Ožeškovos“ ir Baltosios Vokės „Šilo“, paštas (LT-17235), darželis, ambulatorija, ligoninės pastatas, biblioteka, pramogų centras, gaisrinė, krašto bendruomenės centras, seniūnijos administracija, „Kraštotyros“ muziejus. Kraštotyros muziejus buvo įrengtas kultūros namuose 1998 m. Iniciatorė – mokytoja Adelė Česnulytė – Zienienė. Muziejuje yra surinkta daugiau nei 2000 eksponatų. Ekspozicijoje – kraštotyrininkų surinkti šio krašto gyventojų buities daiktai, naudoti XIX-XX amžių sandūroje, senosios knygos, ekspedicijos „Mažoji rajono architektūra“ medžiaga, svarbiausių miestelio įvykių aprašymai ir t. t. Baltosios Vokės seniūnijoje jau keletą metų gyvuoja sporto klubas „Jaunystė“. Jaunieji ringo aistruoliai ne kartą atstovavo Lietuvai įvairiuose čempionatuose ir pasiekė gerų rezultatų. 

Buvusiuose durpių plotuose tyvuliuoja vanduo. Čia 1981 m. įsikūrė žuvininkystės ūkis „ Juodasis gandras“. Buvo isisavintas 550 ha žemės plotas, esantis Šalčininkų, Trakų ir Vilniaus rajonuose. Vanduo į tvenkinius atiteka Merkio kanalu. 1984 – 1985 m. papildomai išdirbta 350 ha žemės. Tvenkiniuose auginami karpiai, karosai, lydekos. Baltosios Vokės pelkė užima apie 4 100 ha (40 km2) ir yra viena didžiausių Lietuvoje. Pelkė ištįsusi iš šiaurės rytų į pietvakarius apie 20 km pietryčių lygumoje. Iš visų pusių, išskyrus šiaurės vakarus, ją supa miškas. Pelkės pietinėje dalyje telkšo Papio ežeras, kanalu sujungtas su Merkiu. Rūdninkų girioje įsikūręs Papio ornitologinis draustinis. Papio ornitologinis draustinis, apimantis Papio ežerą ir jo apylinkes. Tai migruojančių paukščių apsistojimo vieta ir didžiųjų baublių bei pievinių lingių perimvietės.

Miestelio įvaizdžiu rūpinasi medžio drožėjas Edvard Kurkianec. Jo darbai puošia gyvenviečių sodybas, Rūdninkų girios istorines vietas. 2008 m. buvo išleista knygelė „Paslaptinga Rūdninkų giria“. Šioje knygelėje plačiajai visuomenei pristatomos patrauklios Baltosios Vokės krašto kultūros ir gamtos vertybės.

Švč. Trejybės bažnyčia:

 Mėgstamiausia Jogailos pramoga buvo medžioklė. 1470 metais, kai Kazimieras Jogailaitis kartu su savo žmona buvo žiemos medžioklėje Vilniaus apylinkėse, jis įsakė pastatyti Rūdninkų girioje medžioklinio dvaro pastate koplyčią, kurioje meldėsi Rūdninkų ir kitų kaimų parapijiečiai. Po kurio laiko koplyčia sudegė. Kaimo gyventojai neturėjo kur melstis, bet svarbiausias motyvas, kuris pastūmėjo pastatyti naują bažnyčią, buvo Karaliaus Kazimiero išgelbėjimas nuo mirties, kada jį užpuolė lokys. Sužeistas medžioklės metu lokys užpuolė karalių ir būtų jį sudraskęs, jeigu ne padėjėjas Pšepiura, kuris pagavęs lokį už kaklo, greitai nusuko jam sprandą. Po šito įvykio karalius paaukštino jį, perkirpdamas jo herbą horizontaliai ir patalpino apatinėje herbo dalyje lokio galvą su letena, ir kartu davė jam pavardė Pšepiurek. Šia proga Rūdninkų bažnyčioje kabėjo karaliaus išsigelbėjimo votumas „Lokio letena“. 1511 metais Žygimantas Senasis įsteigė Rūdninkuose medinę bažnyčią, tuo tarpu Senuose Trakuose, Vilniuje, Šalčininkuose, Eišiškėse jau bažnyčios egzistavo. Tuo momentu nebuvo tikslaus sienų paskirstymo tarp parapijų. 1511 m. bažnyčios pastatymui vadovauja karalius Žygimantas Senasis. 1614 m. bažnyčią atnaujina karalius Žygimantas III.

    Iki 1614 metų nepavyko surasti jokių žinių apie Rūdninkų bažnyčią, nes išliko labai mažai duomenų.. Tais pačiais metais bažnyčia gavo „boniticiją“. Žygimantas III paėmė į savo rankas teisę pasirinkti kunigą, kuris turėjo mokėti lietuvių kalbą.
1655 m. caro kariuomenė užėmė rytinę Lietuvos dalį. Didelis rusų antplūdis didėjo kiekvieną dieną. Caro pulkai užėmė ir apiplėšė Vilnių, Trakus. Išskirtiniu atkaklumu ir žmogžudystėmis išsiskyrė Zolotorenkos kazokai. Tuo pačiu metu Lietuvą plėšė švedų pulkai. Lidos, Eišiškių ir Šalčininkų apylinkėse šeimininkavo Chovanskio kazokai.

    Buvo padegti Eišiškės su dviem bažnyčiomis, kartu buvo sudeginti Rūdninkai ir Šalčininkai. Po  Vladislovo IV mirties 1655 m. priešų buvo sudeginti dvaro medžiotojų pastatai ir trys rūmai. Taip pat buvo sudeginta Rūdninkų bažnyčia, kurioje buvo tikintieji. Kartu sudegė visi dokumentai, Metrikos ir visas bažnyčios archyvas. Buvo sukapoti pastatai, priklausantys Rūdninkų klebonijai.
Ilgą laiką po gaisro Rūdninkai buvo kaimu su keliomis karčemomis, tai buvo privati nuosavybė, kurios savininkai dažnai keisdavosi. Mišios buvo laikomos pašiūrėje, kurią laikinai užleido jos savininkas, ponas B.Kuklinski.

baznycia1
Rūdninkų bažnyčią atstatinėjo kelėtas kaimų – prie atstatymo prisijungė net ir kalvinistai, kurių antplūdis į Rūdninkus tais metais labai sustiprėjo. Iki 1741 m. Rūdninkų bažnyčia valdė kalvinistai. Po to Romos-katalikų bažnyčios valdžia ir Vilniaus vyskupija pradėjo nuosavybės grąžinimą savininkams. Kalvinistai paliko bažnyčią, nes nesutiko, kad bažnyčia priklausytu valstybei. Jų nuomone, bažnyčios valdymas turėjo būti demokratinių institucijų rankose, kurią sudarytų pastoriai ir tikintieji. Palikdami Rūdninkų bažnyčią, kalvinistai nuniokojo ją iki tokio laipsnio, kad pasirodė pavojinga laikyti ten mišias. Nepavyko išgelbėti kalvinistų sunaikintos bažnyčios, prasidėjo visiškas sijų ir jų apmušalų irimas.
1743 metų, liepos 23 dieną, Rūdninkų bažnyčiai buvo suteikta Žygimanto privilegija, pagal kurią Rūdninkų bažnyčiai suteikė žemę ir dvarelį su pavaldiniais. Tuo metu Rūdninkų parapiją valdė kunigas J.Turčinavičius.
Nuo 1744 metų Rūdninkų bažnyčia buvo viena iš Šv. Stepono bažnyčios filialų Vilniuje ir priklausė Vilniaus dekanatui. Nuo šitų metų bažnyčioje buvo vedamos sutuoktuvių knygos, o tai buvo didelė parapinių bažnyčių privilegija.
Iki 1755 m. parapinės mišios buvo laikomas Bernardinų dvarelyje.
1775 – 1790 m. mišios buvo laikomos Bernardinų koplyčioje, Žagarinės kaime, tai pusantros mylios iki Rūdninkų. Bernardinų koplyčią pakeitė parapijos bažnyčia.
Iš 1778 m. raštų žinome, kad keliai į Vilnių buvo labai blogi,dėl dažnų kritulių atsirasdavo pelkės ir balos. Tiltai reikalavo remonto. Pats privažiavimas į Benediktų  dvarelį buvo labai sunkus, o į artimiausią parapiją buvo virš 50 kilometrų.
Iš parapijos kronikų žinome, kad 1794 m. Vilniaus Dekanatui priklausė šios parapijos: Antakalnio p., Cudzenska p., Glenciska p., Kernavės p., Karkožycka p., Lavoriškių p., Maišiagalos p., Nemenčinės p.. Rūdninkų parapijai priklausė: Rudaminos, Rukainių, Šumsko, Turgelių, Zamečkova, Zarečka ir kaimai: Keturkės, Dainavos, Dudiliškės, Dvorelis, Jašiūnų dvaras, Merečias, Maceliai, Mikašūnai, Papiškės, Poderancai, Rudnia, Sližunai.
Taigi šiais duomenimis galime užbaigti pirmą Rūdninkų bažnyčios istorijos skyrių.

BALTOSIOS VOKĖS SENIŪNIJOS SENIŪNAIČIAI:

Seniūnaitijos pavadinimas Seniūnaitijai priklausančios gatvės ir kaimai Seniūnaičiai
Baltosios Vokės 1 – oji seniūnaitija Miško g., Gėlių g., Durpininkų g., nuo Durpininkų g. iki Žalioji g., Žalioji g. (lyginiai namų numeriai), Vilniaus g. iki  Žalioji g. Honorata Charitonova
Baltosios Vokės 2 – oji seniūnaitija Vilniaus g. nuo Žalioji g. iki T. Kosciuškos g., T. Kosciuškos g. (lyginiai namų numeriai), Geležinkelio g. nuo T. Kosciuškos g. iki Žalioji g., Žalioji g. (nelyginiai namų numeriai) Elvyra Žibort
Baltosios Vokės 3 – oji seniūnaitija Vilniaus g. nuo T. Kosciuškos g. iki A. Mickevičiaus g., A. Mickevičiaus g. (lyginiai namų numeriai), Geležinkelio g. nuo A. Mickevičiaus g. iki T. Kosciuškos g., T. Kosciuškos g. (nelyginiai namų numeriai). Svetlana Kovalevskaja
Baltosios Vokės 4 – oji seniūnaitija Vilniaus g. nuo A. Mickevičiaus g. iki Naujoji g., Naujoji g. 6, Geležinkelio g. nuo Naujoji g. iki A. Mickevičiaus g., Vilniaus g. nuo Naujoji g. iki Macelių g. (lyginiai namų numeriai), Pušyno g., Šilo g. ir Sodų g. Anžela Solodiankina
Baltosios Vokės 5 – oji seniūnaitija Naujoji g. 4,  Naujoji g. nuo Vilniaus g. iki Geležinkelio g. (nelyginiai namų skaičiai), Geležinkelio g. nuo A. Mickevičiaus iki Macelių g., Vilniaus g. nuo Naujoji g. iki Macelių g. (nelyginiai namų skaičiai). Tatiana Labuli
Baltosios Vokės 6 – oji seniūnaitija Baltosios Vokės m. SB Vokė 1 , Žagarinės k. SB Vokė. Aleksandra Labul
Baltosios Vokės 7 – oji seniūnaitija Nuo Baltosios Vokės m. Macelių g. iki Žagarinės k., Žagarinės k., Senųjų Macelių k. Ana Sarelo
Rudnios kaimo 8 – oji seniūnaitija Rudnios, Ilgalaukio ir Girios kaimai. Irina Tarasevič
Rūdninkų kaimo 9 – oji seniūnaitija Karališkojo Trakto g. iki Bažnyčios g. (nelyginiai namų numeriai), Miško g., Jaunimo g., Linksmoji g., Medžiotojų g., Bažnyčios g. nuo Karališkojo Trakto g. iki Užupio g. (nelyginiai namų numeriai), Užupio g. Veslava Jutkevič
Rūdninkų kaimo 10 – oji seniūnaitija Bažnyčios g. nuo Karališkojo Trakto g. iki Užupio g. (lyginiai namų numeriai), Vakariškių k., Plytinės k., Ravelių vs. ir Salų vs. Svetlana  Tarasevič
Rūdninkų kaimo 11 – oji seniūnaitija Karališkojo Trakto g. (lyginiai namų numeriai), Vilkpedės g., Vilniaus g., Naujoji g., Gėlių g., Ryto g., Juodupės g. Ivona Sotnikova