Starostwo Biała Waka
Starostwo Biała Waka
Naujienų kalendorius
2017 m. liepos mėn.
P A T K P Š S
« Bir    
 12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31  
Susisiekite su seniūnu
Partneriai
Partneriai

Apie seniūniją

LEGENDA

legendSeniai seniai vingiuoto Vokės upelio pakrantėse gyveno šešios laumės – seserys Vokės. Jos pakerėdavo, paviliodavo ne vieną jaunikaitį, klaidindavo apylinkių miškuose užtrukusį keleivį. Kai žvejai grįždavo namo su laimikiu, seserys Vokės sukeldavo tokias bangas, kad valtelės apvirsdavusios vandenyje.

Nusibodo seserims toks gyvenimas ir nutarė jos laimės ieškoti. Išsiskirstė kaip jaunamartės po plačias apylinkes. Keliaudama jauniausioji staiga išgirdo skubančio vandens šniokštimą.

Nejaugi Vokė motinėlė kelią pastojo?  pagalvojo jaunėlė.

Ne, tai buvo sraunusis Merkys, savo vandenis plukdęs į gilųjį Nemunėlį. Sustojo jaunėlė jo bangų ošimo pasiklausyti, pavargusių kojų nusimazgoti, tyru vandenėliu atsigaivinti. Apsižvalgė ir suprato, kad toliau niekur nebėgs laimės ieškoti. Suprato, kad čia jos naujieji namai. O kad prisiviliotų žmonių, parodė jiems paslėptus žemės turtus – durpes.

 

HERBAS

150px-Herb_Białej_Waki.svgBaltosios Vokės miesto herbo etaloną aprobavo Lietuvos heraldikos komisija prie Lietuvos Respublikos Prezidento.2009 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu  Nr.1K-1912 patvirtintas Baltosios Vokės seniūnijos herbas ir vėliava.

Istoriniai duomenys: Baltoji Vokė – Šalčininkų rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs Rūdninkų girios pakraštyje, Vokės upės dešiniajame krante, į pietus nuo vieno didžiausių Lietuvoje Baltosios Vokės durpynų. Iškastas Papio kanalas, jungiantis Merkio upę su Papio ežeru. Vietovė vardą gavo nuo upės pavadinimo. Kadangi prie Vokės išaugo kelios vienodo pavadinimo gyvenvietės, jas imta vadinti pridedant tam tikrą pažymimąjį žodį: Mūrinė Vokė, Trakų Vokė, Juodoji Vokė. Net kelios gyvenvietės turi Baltosios Vokės vardą. Iš jų bene seniausia ir žinomiausia Vokė, esanti Vilniaus rajone. Ją išgarsino XIX a. įkurtas grafo Tiškevičiaus dvaras. Mus dominanti Baltoji Vokė yra palyginti jauna. Prie Vokės esančiame durpyne dar prieš Antrąjį pasaulinį karą imta kasti durpes. 1950 – 1952 m. prie Žagarinės kaimo pastačius durpių įmonę, šalia minėto kanalo ir durpyno iškirstame Rūdninkų girios plote ėmė kurtis gyvenvietė. Ji iš pradžių vadinta Naująja Žagarine, po to – Stroika, pagaliau – Baltąja Voke, 1958 m. gavusia miesto tipo gyvenvietės teises. Iškastos durpės naudotos Vilniaus miesto šiluminei elektrinei kūrenti, bei daržovėms auginti.

Svarstant galimus Baltosios Vokės miestelio herbo motyvus, vietos atstovai akcentavo Rūdninkų girios svarbą. Iš tikrųjų,  iki XVII a. vidurio ji buvo svarbi Lietuvos ( ir ne tik jos) valdovų medžioklės vieta, čia būta didžiųjų kunigaikščių medžioklės dvaro, vėliau, XIX a., Rūdninkų giria tapo prieglobsčiu daugeliui 1831 ir 1863 m. sukilėlių, o Antrojo pasaulinio karo metais – iš stovyklų pabėgusiems belaisviams, vokiečių persekiojamiems žydams. Tačiau tai nieko bendra neturi su XX a. atsiradusia Baltąja Voke. Tad nutarta jos herbui simbolių ieškoti tarp šiandieninių gamtos turtų. Iš pradžių siūlyta miestelio herbe pavaizduoti apylinkėse paplitusį baublį. Po kelių mėnesių darbo, kai herbas buvo baigiamas kurti, vietos gyventojai šio motyvo atsisakė. Daliai lenkiškai kalbančių gyventojų baublys pasirodė netinkamas, nes jų kalba „bąk“ yra ne tik paukščio baublio, bet ir didelės skaudžiai gyvulius kandžiojančios musės pavadinimas. Jie pritarė kitam unikalios išvaizdos Lietuvoje paukščiui – prie Merkio gyvenančiam tulžiui.

Tulžys (lot. Alcedo atthis) veisiasi prie žuvingų skaidrių vandens telkinių stačiais krantais, ypač prie upelių. Europoje sparčiai nykstantis paukštis, nors Lietuvoje tinkamose buveinėse galima rasti visur. Truputį didesnis už naminį žvirblį, labai spalvingas, trumpa uodega, dideliu, ilgu snapu. Lietuvoje nėra kito paukščio, panašaus į tulžį. Aptinkamas išimtinai prie vandens telkinių, dažniausiai pakrantėse, kur šis paukštis gali tupėti tykodamas pasirodant mažos žuvelės. Trumpam plasnodamas gali laikytis vienoje vietoje, kad įžiūrėjęs grobį pultų stačia galva į vandenį. Lizdą įsirengia stačiuose krantuose savo kojomis iškastame urvelyje .

Suprantama, kuriant herbą, atsisakyta paukščio margumo, paliktas tik jo siluetas, Jame vyrauja turtą simbolizuojantis auksas. Be to,  tulžys pavaizduotas skrendantis su pagauta sidabrine žuvele. Herbo skydas nuspalvintas žalia spalva, kuri reiškia gamtą ir gali asocijuotis su garsiąja Rūdninkų giria. Baltosios Vokės herbo etaloną sukūrė dailininkė Laima Ramonienė. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2009 m. birželio 12 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 396).

Herbo aprašymas: Žaliame fone auksinis skrendantis tulžys sidabriniu snapu ir pakakle, laikantis kojomis sedabrinę žuvelę su auksiniais pelekais.

 

APIE SENIŪNIJĄ

200610

Šalčininkų rajone yra 13 seniūnijų. Baltosios Vokės seniūnija yra Šalčininkų rajono vakaruose. Seniūnijos centras yra Baltosios Vokės miestas, nuo rajono centro nutolęs  35 km. Baltosios Vokės miestas yra įsikūręs Rūdninkų girios pakraštyje ir ribojasi su Trakų, Vilniaus ir Varėnos rajonais. Seniūnijos plotas – 66,02 km2 ( po Žagarinės, Senųjų Macelių, Rudnios, Giros, Ilgalaukio kaimų prisijungimo). Seniūnijoje gyvena  1556 gyventojų. Dauguma gyventojų – lenkai (63,1 procento). Baltosios Vokės seniūnijai priklauso 5 kaimai. Didžiausia gyvenvietė yra Baltosios Vokės miestas – 1319 gyventojai. Baltosios Vokės gyvenvietė pradėta statyti 1950 m., kai aplinkiniai laukai buvo pradėti ruošti durpių gamybai. Iš pradžių gyvenvietė buvo vadinama Naująja Žagarine, o 1958 m. jai buvo suteiktas Baltosios Vokės miestelio vardas. Durpių įmonė pradėjo dirbti 1952 m. Dirbo grandinių ir ričių cechai. Durpės buvo tiekiamos Vilniaus šiluminei elektrinei. 1953 m. Baltojoje Vokėje buvo atidaryta pradinė mokyklą 1955 m. – septynmetė mokykla, kurioje buvo dėstoma rusų ir lietuvių kalbomis. 1992 m. buvo atidaryta atskira lietuvių dėstomąja kalba.

Šiuo metu Baltosios Vokės seniūnijoje yra dvi gimnazijos – Baltosios Vokės „Elizos Ožeškovos“ ir Baltosios Vokės „Šilo“, paštas (LT-17235), darželis, ambulatorija, ligoninės pastatas, biblioteka, pramogų centras, gaisrinė, krašto bendruomenės centras, seniūnijos administracija, „Kraštotyros“ muziejus. Kraštotyros muziejus buvo įrengtas kultūros namuose 1998 m. Iniciatorė – mokytoja Adelė Česnulytė – Zienienė. Muziejuje yra surinkta daugiau nei 2000 eksponatų. Ekspozicijoje – kraštotyrininkų surinkti šio krašto gyventojų buities daiktai, naudoti XIX-XX amžių sandūroje, senosios knygos, ekspedicijos „Mažoji rajono architektūra“ medžiaga, svarbiausių miestelio įvykių aprašymai ir t. t. Baltosios Vokės seniūnijoje jau keletą metų gyvuoja sporto klubas „Jaunystė“. Jaunieji ringo aistruoliai ne kartą atstovavo Lietuvai įvairiuose čempionatuose ir pasiekė gerų rezultatų. 

Buvusiuose durpių plotuose tyvuliuoja vanduo. Čia 1981 m. įsikūrė žuvininkystės ūkis „ Juodasis gandras“. Buvo isisavintas 550 ha žemės plotas, esantis Šalčininkų, Trakų ir Vilniaus rajonuose. Vanduo į tvenkinius atiteka Merkio kanalu. 1984 – 1985 m. papildomai išdirbta 350 ha žemės. Tvenkiniuose auginami karpiai, karosai, lydekos. Baltosios Vokės pelkė užima apie 4 100 ha (40 km2) ir yra viena didžiausių Lietuvoje. Pelkė ištįsusi iš šiaurės rytų į pietvakarius apie 20 km pietryčių lygumoje. Iš visų pusių, išskyrus šiaurės vakarus, ją supa miškas. Pelkės pietinėje dalyje telkšo Papio ežeras, kanalu sujungtas su Merkiu. Rūdninkų girioje įsikūręs Papio ornitologinis draustinis. Papio ornitologinis draustinis, apimantis Papio ežerą ir jo apylinkes. Tai migruojančių paukščių apsistojimo vieta ir didžiųjų baublių bei pievinių lingių perimvietės.

Miestelio įvaizdžiu rūpinasi medžio drožėjas Edvard Kurkianec. Jo darbai puošia gyvenviečių sodybas, Rūdninkų girios istorines vietas. 2008 m. buvo išleista knygelė „Paslaptinga Rūdninkų giria“. Šioje knygelėje plačiajai visuomenei pristatomos patrauklios Baltosios Vokės krašto kultūros ir gamtos vertybės.

 

 

BALTOSIOS VOKĖS SENIŪNAIČIAI

Eil. Nr.

Seniūnaičio vardas, pavardė

Seniūnaitijos pavadinimas

1

Aleksandra Labul

Baltosios Vokės 1-oji seniūnaitija

2

Kristina Šatrovskaja

Baltosios Vokės 2 –oji seniūnaitija

3

Liudmila Solodiankina

Baltosios Vokės 3 – oji seniūnaitija

4

Tatjana Labuli

Baltosios Vokės 4 –oji seniūnaitija

5

Vladyslavas Laveckis

Rudnios 5 – oji seniūnaitija

6

Ana Sarelo

Žagarinės 6 – oji seniūnaitija